Keisčiausi visų laikų psichologiniai eksperimentai (I dalis)

Animaciniuose bei vaidybiniuose filmuose gana plačiai paplitęs ir niekur dingti neketinantis „pakvaišusio mokslininko“ stereotipas. Kaip žinia, kūrybiniai siužetai iš niekur neatsiranda ir paprastai bent iš dalies būna paremti tikrais įvykiais, kurių istorijoje būta tikrai nemažai. Šį kartą kviečiame susipažinti su keisčiausiais psichologiniais eksperimentais ir jų sumanytojais, galimai prisidėjusiais prie minėto stereotipo kūrimo.

Keisčiausi psichologiniai eksperimentai

1. Vaikas ir beždžionė (1931)

Gua ir Donaldas
Mažieji Gua ir Donaldas

Tiek literatūroje, tiek ir istorijoje, aptinkama atvejų, kuomet vaikus užaugina gyvūnai. Tokie vaikai dažniausiai perima savo augintojų elgesį, kuris dominuoja net ir sugrąžinus į žmogiškąją visuomenę. 1931-iaisiais metais šie atradimai be galo sudomino JAV psichologijos mokslų daktarą Vintropą Kelogą (Winthrop Kellogg) — jam parūpo sužinoti, kas būtų, jei žmonės augintų gyvūną kaip nuosavą vaiką. Ar toks gyvūnas išmoktų elgtis labiau kaip jį auginantys žmonės ir nutoltų nuo savo prigimtinio prado? Vienintelis būdas nugalėti smalsumui ir atsakymui sužinoti buvo imti ir pabandyti pačiam, tad ilgai nelaukęs mokslininkas „įsivaikino“ septynerių mėnesių amžiaus šimpanzę (patelę) vardu Gua bei kartu su žmona ėmėsi ją auginti bei su ja elgtis lygiai taip pat, kaip ir su savo dešimties mėnesiu sūneliu Donaldu.

Mažieji Gua ir Donaldas diena iš dienos kartu žaidė ir valgė, kartu klausėsi pasakų prieš miegą ir dalinosi tėvų šiluma bei meile, visai kaip tikri brolis ir sesuo! Sekdami jų raidą ponas ir ponia Kelogai karts nuo karto atlikdavo įvairius testus, pavyzdžiui, matavo laiką, per kurį kiekvienas vaikas pasiektų vidury kambario ant virvelės kybantį sausainį. Tokio pobūdžio užduotis atlikti geriau sekėsi Gua, tačiau kalbos išmokimo užduotyse pirmavo Donaldas: nepaisant Kelogų atkaklių pastangų, šimpanzėlei tiesiog nepavykdavo žmogiškai prabilti, nors gebėjo atpažinti žodžius ir vykdyti nesudėtingas komandas. Tiesa, nors ir pirmaujančiam, Donaldui taip pat tai sekėsi prasčiau nei turėtų jo amžiaus vaikui — praėjus devyneriems mėnesiams nuo eksperimento pradžios, berniuko kalbos įgūdžiai nebuvo toli pasistūmėję nuo „sesutės“.

Pamažu pradėjo aiškėti, kad nepaisant aplinkybių, žmonių vaikai yra labiau linkę perimti „primityvesnes“ elgesio formas ir, kai vieną dieną mažasis Donaldas paprašė valgyti imituodamas Gua „alkaną lojimą“, Kelogai nusprendė, kad eksperimentas gerokai užsitęsė ir jų sūnui pats metas pradėti žaisti su savo rūšies atstovais, tad 1932-ųjų kovo 28 dieną Gua buvo grąžinta į primatų centrą.

Daktaras Kelogas savo tyrimų ataskaitoje priėjo išvados, kad nepaisant įvairiapusiško mokymo ir aktyvių pastangų, egzistuoja tam tikros žmogiškų įgūdžių vystymosi ribos, kurių nepajėgia viršyti kitų rūšių (nei žmonės) gyvūnai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *