Ką žmonės mato prieš mirtį, ir ką regėjo bei sūnui papasakojo mirštanti mama?

Kartais atrodė, kad ji tikrai su kažkuo kalba. Tiesa, žodžių moteris nebuvo pajėgi ištarti, bet iš gerklės sklido gargaliavimas. Vienu metu  purtė galvą lyg sakytų „ ne“ – iš šono atrodė lyg ji kovotų ir kažkam priešintųsi. Šalia atsisėdęs sūnus bandė mamą nuraminti. Iš kito kambario atėjo jo sesuo, o dar kitam broliui jiedu paskambino telefonu.

Netrukus mama vėl pradėjo kalbėti. Kalbėjo su kažkuo, vaikams nematomu, ir šįkart atrodė , kad pokalbis sklandus, o  pašnekovai kuo puikiausiai  supranta vienas kitą. Deja, aplinkiniai nieko negirdėjo, nes joks garsas nesklido iš surakintų balso stygų. O mama vis kalbėjo ir kalbėjo, nutilo ir vėl kalbėjo lyg reziumuodama visa, kas buvo anksčiau ištarta.

Paskui ji nutilo, o jos kūnas įsitempė ir sustingo. Kaktą išvagojo raukšlės. Ir staiga kažkas atsitiko. Tikrąja ta žodžio prasme, artimieji pajuto kaip siela palieka mamos kūną. Nors ir atrodė, kad kūnas kvėpuoja, juda, o veide keičiasi grimasos-jame neliko sielos.

Visa tai, ką regėjo artimieji, piršo tam tikras išvadas. Galbūt mama pagaliau sutiko išeiti, galbūt ji išvyko kartu su vyru, galbūt jis buvo atsakingas, kad tame kelyje ji būtų saugi?

[artad]

Žinia, niekas negali būti tikras, tačiau atrodo, kad taip gali būti.

Pagal Deividą Keslerį, knygų apie mirtį ir mirštančiuosius, autorių, štai kas atsitinka žmogui merdėjant:

  • mirštančiuosius dažniausiai aplanko jų motinos,
  • jų rankos tiesiasi nematomos jėgos link,
  • šeimos nariai ir artimieji nemato nei mirštančiojo vizijų, nei dalyvauja pokalbyje,
  • regėjimai atsiranda kelios valandos ar savaitės prieš mirtį.

Nėra įrodyta, kad mirštantieji regi ir bendrauja su anksčiau anapilin išėjusiais šeimynykščiais. Ir nors ekspertai šiuo atveju nepalenkiami ir nusiteikę neigiamai, atrodo, jog būtų galima į tai pažvelgti rimčiau.

„Žmonės mano, kad visa tai tik sąmonės sutrikimas ar nuskausminamųjų vaistų poveikis,- sako Maggie Callanan, dirbanti slauge daugiau nei 27 metus ir išlydėjusi į paskutinę kelionę daugiau nei 2000 pacientų.- Tiesą pasakius, tai mes, gyvieji, nesuprantame, kas vyksta, o mirštantis viską supranta.“

Dr. Martha Twaddle, Vyriausia medicinos ir slaugos centro pareigūnė pritaria: “Taip, galime rašyti ir sakyti, jog tai haliucinacijos, kad smegenys negauna pakankamai deguonies, tačiau juk toks apibūdinimas netinka visiems žmonėms tam tikrose situacijose. Aš tikiu, jog egzistuoja perėjimas. Fazė, kurios mes nesuvokiame nei fiziniu, nei metafiziniu lygmeniu. Ir savotiškai džiugu stebėti, kaip tai vyksta.“

Sūnus po motinos mirties taip pat sutinka su požiūriu, kad atsitiko kažkas nuostabaus ir, jo manymu,  tėtis pasirūpino mama. Jis tikina, kad ši patirtis nepamirštama, o beje, kas gi norėtų tai pamiršti?

Prabėgo kelios savaitės, o vyras daug mąstė, vis  prisimindavo mamą ir stebėjosi, kodėl tokios mintys neateidavo jam į galvą anksčiau, kai mama dar buvo gyva. Kartą važiuodamas po darbo namo  jis sušuko: „Mama, kodėl tu taip ilgai neateini ir manęs neaplankai nors sapne? Kur tu dabar esi?“ Ir nusijuokęs vairavo mėgstamu keliu toliau.

Tą pačią naktį jis susapnavo motiną. Sapnas atrodė labai aiškus, vienas aiškiausių kokį tik jis kada nors yra sapnavęs. Sapne mama buvo pasipuošusi, gražiai apsirengusi ir žvelgė į jį šypsodamasi. Akys žėrėjo ir atrodė pilnos gyvybės. Ji tikrai atrodė laimingesnė nei buvo pastaruosius metus ir jaunesnė: gal kokių 45-50 metų amžiaus. Jiedu neapsikeitė nei vienu žodeliu, bet ir be žodžių buvo aišku, kad dabar ji sveika, laiminga ir neturi jokių bėdų nei rūpesčių.

Ryte sūnus atsibudo džiaugsmo sklidina širdimi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *