Jau kelis tūkstantmečius tėvai auklėja savo vaikus, kad jie netaptų pabaisomis. Dalyvaudami šimtmečius besitęsiančiame „ tėvai-vaikai“ žaidime dažniausiai esame įsitikinę, jog viską darome teisingai. Susiformavo daugybė auklėjimo metodų, kurie atrodo visai protingi. Todėl į pagalbą mums ateina mokslas – parodyti kaip mūsų gera linkintis elgesys gali vaikams padaryti meškos paslaugą.
Mes kalbame apie tokius dalykus, kaip…
- Vengimas ginčytis vaiko akivaizdoje
Įsidėmėkite, ginčytis toli gražu ne tas pats, kas kovoti.
Geri tėvai niekada neargumentuoja savo paliepimų ir prašymų. („Eik į savo kambarį! Man ir tavo tėvui reikia pasikalbėti.“) Nepamirškite – su partneriu turite laikytis išvien, kitaip tie prakeikti vaikai jums visąlaik bandys prieštarauti. Antra vertus, juk nenorime, kad tarpusavio barniai traumuotų vaikus ir parodytų, jog santuokiniame gyvenime ne visada kelias rožėmis klotas.
„Niekas nenorėtų būti tėvais vaiko, kuris apsimestų žaidžiąs virėju, o iš tiesų norėtų numesti bombą.“
Iš tiesų nereiktų vengti realybės ir vaikams parodyti ne tik šviesiąją gyvenimo pusę. Pasaulis pilnas konfliktų, ir kur, jei ne šeimoje, vaikas įgaus pradmenis kaip juos spręsti? Jūs susiginčysite, paskui vėl susitaikysite, o Jūsų atžala gaus gyvenimišką pamoką, kad ginčas dar ne pasaulio pabaiga. „Tu pavadinai mane melagiu? Ir žinai ką? Dabar Kevinas geriausias mano draugas! O tu, Jonai, man miręs!“
Žinoma, omeny mes turime sveiką konfliktų sprendimo būdą. Deja, tuo pačiu tai reikš, kad pirmąjį kartą jūs visi patirsite nemalonių išgyvenimų. Aišku, lėkščių ir televizorių daužymas ar iš nevilties išlenktas visas butelis vyno, kai partneris vengdamas pokalbio neria pro duris pas draugus ar į artimiausią barą, tikrai nėra tą ginčų sprendimo pamoka, kurios norėtume išmokyti savo vaiką.
[artad]
Pasak tyrimų, patį geriausią poveikį vaikams turi lengvo pobūdžio konfliktai, kai ginčo metu randamas kompromisinis sprendimas ir abiem pusėms priimtina išeitis. Ir, galų gale, svarbiausias dalykas – tėvai, kurie konflikto metu nepateikia jokių argumentų, bet „išsprendžia“ ginčą už uždarų durų senu geru būdu, t.y. užglaisto konfliktą pasitelkdami seksą, vaikams padaro meškos paslaugą. Taip, sutinkame, jūsų šeimoje vėl įsivyravo taika, bet vaikai vargu ar suprato, kas įvyko. Jie žino, jog tėvai miegoti nuėjo susipykę, po to buvo girdėti kažkokie keistoki garsai ir viskas stebuklingai išsisprendė. „Gerai, Jonai, aš manau, kad norint tai išspręsti mums reiktų nusirengti ir pasigalynėti.“
Kita vertus, vaikai kurie stebi visą įvykių dramą, ypač jei besiginčijantys tėvai gerbia, myli vienas kitą ir ieško kompromisų – išmoksta labai daug. Vaikui vystosi ir socialiniai įgūdžiai, ir savigarbos jausmas – dalykai, kurie daro didelę įtaką vaiko emocinio saugumo pojūčiui bei geresniems santykiams su tėvais. Tokie vaikai gerai pritampa kolektyve, mokykloje ar darželyje, juos mažiau kamuoja psichologinės problemos.
Asmenys, vaikystėje dalyvavę šeimos konfliktuose, to naudą pajus ir suaugę. Suaugusieji, kuriems teko matyti besiginčijančius tėvus, pajunta daug mažesnį stresą ir jų kraujyje stebimas daug mažesnis kortizolio (streso hormono) kiekis, kai jiems patiems tenka spręsti jų šeimoje iškilusias konfliktines situacijas, nei tiems, kurių tėvai niekada nesipykdavo arba darė tai už uždarų durų.
Atrodo, kad tai, kas parašyta – akivaizdu, bet būtent šiuo metu suirzęs tėvas ar motina taria žodžius: „Pakaks. Tik ne prie vaikų.“
